Tiek visuomenėje, tiek santykyje su mylimaisiais, tiek šeimoje, tiek su vaikais, net ir santykyje su pinigais, mes dažnai atsiremiame į tą patį – į santykį į mamą. Ryšys su mama parodo, kaip mes augame arba negalime augti, stiprėjame arba negalime stiprėti, mylime arba negalime mylėti.
Jei aš esu visuomenėje, santykyje su žmonėmis reikalingas/reikalinga, aš jaučiuosi gerai. Tačiau jei kažkas gatvėje, autobuse ar kitur pasako piktą žodį ar nekreipia į mus dėmesio, neretai patiriame tai lyg dūrį į širdį. Kodėl svetimų žmonių pasakytas piktas žodis duria į širdį? Nes pajuntame atstūmimą – lyg būtume nesvarbūs. Kodėl man, mano širdžiai, taip svarbu, kad tam, galbūt svetimam žmogui, būčiau svarbus? Kodėl pripažinimo ieškau kituose, net visiškai man svetimuose žmonėse? Atsakymas – mes visuomet ieškome to, ko trūksta. O trūksta gilaus pamatinio jausmo – kad aš esu svarbi/svarbus šiame gyvenime, kad esu reikalingas/reikalinga šiame pasaulyje, kad aš turiu čia savo vietą.
Kai turime šį jausmą savo viduje, tuomet net jei kažkam ir esame nereikalingi, per daug nesielvartaujame, nes žinome, jog turime šiame pasaulyje savo vietą. Ir mums nereikia, kad kažkas patvirtintų, kas mes esame. Nes ir taip tą žinome.
Iš kur mes gauname tą bazinį jausmą, tą pamatinį pojūtį, kad turime vietą šiame pasaulyje, kad esame čia reikalingi? Be abejo, iš santykio su mama.
Pats pirminis mūsų santykis su mama kalba apie tai, kad mes patiriame arba nepatiriame, kad esame reikalingi ir svarbūs mamai. Tiesiog tokie, kokie esame. Jei to pojūčio trūksta, mes pradedame jo ieškoti aplinkui: praeiviuose, pas darbdavį, pas kolegas, studijų draugus ar kitur. Taip bandome ieškoti įsitvirtinimo šiame pasaulyje per kažkieno patvirtinimą, jog esame vertingi.
Taigi, tiek darbe, tiek visuomenėje, mes atsiduriame į santykį su mama.
Daugiau apie konsteliacijų metodą mūsų tinklapyje: www.konsteliacijos.lt