„Labai sunku nupasakoti, kaip atrodys nenusakomi dalykai“, – apie jubiliejinės Dainų šventės atidarymą Kaune užsimena viena jo organizatorių Danguolė Beinarytė.

Jubiliejinės Dainų dienos Kaune meno vadovės ir Dainų dienos Vilniuje programos vadovės teigimu, visų pirma tai bus žmonių, jaučiančių nepaprastą meilę muzikai, bendravimas. „Visi, kurie bus šventėje – tiek klausytojas, tiek atlikėjas, tiek šokėjas, tiek dainininkas, tiek muzikantas, – turėtų pajausti nepaprastą jausmų pliūpsnį, kuris tomis dienomis paglostys visas mūsų emocijas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako D. Beinarytė.

Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Prieš šimtą metų Kaune nuskambėjo pirmoji Lietuvos dainų šventė. Birželio 29–liepos 6 dienomis Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ 14os renginių programoje bus ne tik paminėtas Dainų šventės šimtmetis, bet ir apmąstoma gyvybės tema: gamtos, žmogaus, kultūros, šalies. Tomis dienomis tikimasi sulaukti per 37 tūkst. šventės dalyvių iš viso pasaulio.

Kaip atrodė ta pirmoji Dainų šventė, surengta Kaune prieš šimtą metų? Ką mums byloja istoriniai šaltiniai?

„Oi, tų šaltinių labai daug, – pasakoja viena šventės organizatorių. – Beje, visiems smagu, kad turiu progą pakalbėti apie Dainų šventę laukiant šimtmečio. Tai labai graži šventė, labai mums brangi, turbūt visai tautai, visai mūsų valstybei. Nes šimtą metų būti dainoje – išties didelė vertybė. Tai ir istorija, ir kultūra, ir bendrystė, ir vienybė, ir meilė, ir džiaugsmas. Kai dainuoja žmogaus siela, tai virsta gilia gilia malda.

O ką mes matom per šimtą metų, kas pasikeitė? Žmonės nepasikeitė, visi myli dainą, visi dainuoja, visi džiaugiasi. Prieš šimtą metų, 1924aisiais, Juozas Žilevičius šią idėją atsivežė į Kauną, ten kartu su Juozu Naujaliu, Aleksandru Kačanausku, Juliumi Štarka, Stasiu Šimkumi ją įgyvendino ir pastatė galingą monumentą dainai, kalbai, kad žmonės savo lūpomis vestų tą dainos istoriją į priekį ir išaugintų valstybę, kultūrą.

Aš įsivaizduoju, kaip buvo sudėtinga sukviesti žmones iš visos Lietuvos. Tiesiog negaliu numanyti, kaip visi chorai suvažiavo, kur žmonės nakvojo, kur apsigyveno. Būtų smagu pamatyti tuos visus nufilmuotus kadrus, bet jų turbūt nelabai daug yra išlikusių archyvuose.

Prieš šimtą metų skambėjo daugiau liaudies dainų, kai kurios jų skambės ir dabartinėje šventėje.“

Svarstydama, kur slypi šios šventės gyvybingumas, kad šimtmetį ji yra gyva mūsų tautoje, D. Beinarytė sako: „Man atrodo, daina visą laiką buvo gyva tarp mūsų protėvių. Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą, darbo ir poilsio metu. Daina buvo tiesiog gyvybiškai svarbi, nes nebuvo jokių aparatų ar televizorių. Dabar jau mes turime techniką, esame stipriai pažengę į priekį, gal todėl žmonės mažiau ir dainuoja.

Tačiau tais laikais tai buvo gyvybiškai svarbu, nes žmonėms reikėjo susiburti bendrystei, tad daina visus labai vienijo. Ir tai, man atrodo, išliko per visą šimtmetį. Kaip žinome, patyrėme visokiausius laikotarpius, o daina padėjo išgyventi ir džiaugsmus, ir liūdesį. Ji taip pat suteikdavo paguodą, pakilias emocijas.

Daina yra kaip instrumentas. Žmogaus instrumentas, kurį atiduodi aplinkai, visatai kaip savo maldą.“

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/dainusven....